Skaitalai: Kas yra Ultra?

Ultra – lot. einantis aukščiau už paprastą; viršijantis normas; ekstremalus.

 

Tai paslaptingas žmogus, kuris atskleidžia tikrąjį “aš” tik geriems draugams. Ultra galima vadinti beveidžiu, nes didžiąją laiko dalį savo veidą laiko paslėptą po kapišonu, šaliku ar dar kokiu nors rūbu, kuris leistų būti neatpažįstamu. Ultra nesivaiko madų ir nesirengia kaip dauguma. Dėl to dažniausiai ultros išnyksta minioje. Ultra atsako, kaip jį šaukia. Jei muši – muš atgal, jei pagelbėsi – atsakys tuo pačiu.

 

Ultros “tarnyba” nesibaigia kai jis nusiima atributiką ar grįžęs namo griūna į lovą. Ultra gyvena tą gyvenimą visur ir visada. Jo mintys, draugai, aplinka, planai, neretai netgi antroji pusė turi būti susieta su tribūna. Žinoma, būna įvairių atvejų, tačiau esminis ultrų subkultūros išskirtinumas – visiškas pasišventimas palaikomai komandai. Dėl to ultros ir sukuria aukščiausio lygio palaikymą.

 

Su laiku ateina patirtis. Vyresniųjų ultrų darbas – parodyti gerą pavyzdį jaunimui ir paaiškinti ką, kaip, kodėl ir kada reikia daryti arba nedaryti. Jaunimas privalo gerbti savo pasirinkto kelio mokytojus, išklausius kritikos – padaryti išvadas. Kai į ultra žiūri paprastas žmogus, ultra dažnu atveju liks nesuprastas, nes nėra tinkamų žodžių, galinčių apibūdinti jo pagrindinę veiklą. Na, galbūt ir yra, bet jeigu klausytojas nėra kitas ultra arba kitos subkultūros atstovas, jam bus visiškai nesuprantama, kaip galima gyventi tokį gyvenimą.

 

Ultras vienija meilė klubui ir spalvom, miesto reprezentavimas, nenublėstantis noras palaikyti komandą visų varžybų metu kuo garsiau ir kuo efektyviau. Susivienijimas tarp ultrų yra itin didelis. Širdis sušyla kai matai daug bendraminčių, dainuojančių kartu su tavimi. Jauti neapsakomą susivienijimą tarp savų žmonių, kai guli pusgirtis traukinyje su draugais, kuris veža į priešo teritoriją, kai tenka kęsti alkį ir dalintis vienu sumuštiniu keturiems žmonėms, kai paskutinę cigaretę daliniesi su visais, kai žinai, tavo ir draugų tikslas vienas – palaikyti komandą.

 

Visa tai mus suvienija ir laiko kartu, tuo pačiu atriboja nuo likusio pasaulio: susirūpinę tėvai, nesusipratėliai pusbroliai, išsigandę mokyklos draugai ar bendradarbiai, netolerantiški mokytojai ar viršininkai. Būti ultra – nėra sprendimas. Ultra gimstama arba dėl atitinkamų aplinkybių – tampama. Taigi, jeigu nusprendei nuo šiandien arba nuo rytoj būti ultra, tau greičiausiai nepavyks. Tau turi rūpėti tik komanda ir jos palaikymas.

 

Būvimas ultra toli gražu nereiškia kelti muštynes ir viską aplinkui gadinti. Dažnai ultros maišomi su chuliganais. Ultrizmas – labiau panašu į savo gyvenimo kelio gynimą. Tai padaryti darosi vis sunkiau dėl žiniasklaidos ir valdžios diegiamos socialinės atskirties. Visa tai – dėl paprasčiausio nesuvokimo. Bendras ultrų priešas – “angelai sargai”, kurie stiprina represijas prieš fanus bei neracionaliai sprendžia konfliktines situacijas.

 

Būti Ultra yra visa tai ir daug daugiau. Emocijos ir aistra – to nepaaiškins jokie žodžiai. Tai reikia patirti, tačiau tas skirta ne visiems, nes ne visi tam ryžtasi. Daugeliui yra priimtinesnis eilinis, primityvus, pilkas gyvenimas, kuriame nėra rizikos, prasmės ir tikrųjų gyvenimo spalvų. Ne visi atranda drąsos peršokti tą pertvarą ir patirti tikrus pojūčius.