04-21 Klaipėdos „Neptūnas“ – Kauno „Žalgiris“ (82:88)

Labai gražią pavasario dieną renkamės kelionei į labiausiai į vakarus nutolusį Lietuvos didmiestį, kur praeitą kartą nuvažiavome panašiai gausiai, susidūrėme su dviejų grupuočių jungtiniu mobu, ko pasekoje įgijom persvarą nuo pat pradžių, tačiau dėl nepatyrusio jaunimo reakcijos į priešo manevrą, akimirksniu praradom persvarą ir gėdingai pralaimėjome, o Klaipėdos policijos buvome be kompromisų išvežti už miesto ribų. Nepamiršdami šių dviejų skaudžių pamokų, šį kartą į uostamiestį važiavome nusiteikę itin ryžtingai. Kelionė į priekį gana smagi – dėmesio centre idėjinio lyderio J draugė iš Suomijos, kurią jis pasikvietė paviešėti Lietuvoje virtualiu “Couch surfing” būdu.

neptunas_zalgiris_2011

Kelionė neprailgsta ir mes jau Klaipėdoje. Žingniuojame tuo pačiu keliu, tačiau nieko panašaus kaip praeitą kartą nesutinkame. Patękę į Neptūno salę, tribūnoje išsikabiname vėliavas, pradedame palaikymą. Neptūnfanių gausiai, tačiau net nepanašu, jog jie jaustųsi kaip namuose – kol mes apšilinėjome, jie tylėjo, tačiau pradėjo rungtynes tikrai garsiai. Matyt kaupėsi. Mūsų palaikymas nežiba, bent taip galima teigti, koks yra mūsų lygis ir koks potencialas, tačiau kaip dažniausiai būna – vietomis pasiekiame aukštą decibelų lygį. Taip buvo ir šį kartą. Prie kiekvienos tribūnos budi policijos patruliai, nestokojantys pastangų patikrinti ką nešasi į tribūną fanatai. Pirmoje rungtynių pusėje keliame banerį “Koks gylis, kapitone?” – paskutinis žodis simboliškai nuspalvotas mėlynai ir šalia pavaizduotas neptūnfanis, kišantis galvą rytfaniui į užpakalį.

 

Tai iššaukia milžinišką WW reakciją – vieni stovi ir krūpčioja vietoje be žado, mergos rodo fakus, o maži vaikai bando mums atsakyti rusiškais keiksmažodžiais. Po banerio iškėlimo užsivedimas kaip buvo galima tikėtis tik didėja. Per ilgąją pertrauką patraukiame autobuso link tam, kad pasiimti kelis vėliavų kotus. Nenusotabu, jog keli policininkai ėme kulniuoti mums iš paskos, neduok Dieve kas nors susipeš. Mes tai pajutę, pasileidžiame bėgti nuo policininkų, kurie veikiausiai pagalvoja kad bėgame kažkur toliau pasimušti. Ramiai sulipę į autobusą pasiimame ko atėjome ir žingsniuojame atgal į salę. Pakeliui sutinkame vieną iš praeitos išvykos į Klaipėdą herojų – TV3 laidos “Farai” žvaigždę (ženklelio numeris 1184) ir numetam jam kelis “linkėjimus”. Mačo metu sprogdinam žuki, kas labai sudomina šalia esančius patrulius, tačiau jų veiksmai ir apsiriboja tuo. Po finalinio švilpuko džiaugiamės, kad komanda laimėjo sunkias rungtynes ir ta proga metame juostas į nevykėlių tribūną. Salei tuštėjant, priešingos tribūnos apsisvaido keiksmais, mes savoj liekame ilgiau, todėl visiškoj tyloj pasižaidžiam su savo atsivežtais žaisliukais – megafonu, šokame hardbass’ą ir ekspromtu atliekame Mailiaus muzikinę naujieną “O aš būsiu ryklys! Niam niam niam niam”. Pagaliau ir mus paleidžia į laisvę. Lauke sulaukiame komandos, kartu su ja šokame tą patį madingą tarp ultrasų ir marozų šokį, veiksmui aprimus einame apsipirkti. Kelionė atgal, kaip galima numanyti, pakylių nuotaikų ir vargu ar kas nors atsimena kažką daugiau.