Kaip nulipdyti kūną iš mėšlo?

Apie tai geriausiai žino “Lietuvos rytas”. Šis klubas savo patirtimi nepasidalins, o greičiau ją nuslėps, bet mes žinome kur ieškoti tiesos bei faktų. Daugelis mūsų apie LR prigimtį žino tik tiek, jog šis purvinas klubas įsikūrė vietoje legendinio klubo Vilniaus “Statybos”. Kai kurie gal ir to tiksliai nežino. O ar nepamiršote, kad vienas didžiausių šių dienų Lietuvos dienraščių sovietmečiu buvo komunistų propagandinis leidinys “Komjaunimo tiesa”?

 

Norėdami jus išsamiau supažindinti su priešų klubo “istorija”, kalbamės su prieš du sezonus atgimusios “Statybos” fanatais. Po šio pokalbio tik dar labiau supratome, koks menkavertis bei išreklamuotas dalykas yra “Lietuvos rytas” ir kokie bukapročiai yra jį palaikantys žmonės ar turintys su jais ryšių. Neseniai LR aktyvūs fanatai išreiškė solidarumą NKL čempionams – “Mažeikių” klubui, dėl lėšų stygiaus nepriimtam į LKL. Vilniečiai moralizuodami apie sportinius principus, veikiausiai užsidengė visus veidrodžius aplinkui…

 

– Apie paskutinį Statybos sezoną ir klubo iširimą iki šiol garsiai nekalbama, tačiau sklando įvairios teorijos. Kas tuomet nutiko Statybai ir kokie buvo fanų veiksmai?

 

V.: Situacija gana banali. Klubui pasidarė striuka su finansais ir 1996 m. atėjo naujas rėmėjas, kuris su Statybos vardu pradėjo elgtis kaip narkotinių medžiagų veikiamas. Iš pradžių į pavadinimą per brūkšnelį įsodintas svetimkūnis LR, o 1997 m. istorinis klubo vardas buvo visai ištrintas. Idiotiškai elgtasi ir su klubo istorija – iš pat pradžių LR krepšinio klubas buvo pateikiamas kaip Statybos natūralus tęsinys, savinantis sunaikinto klubo istoriją nuo pat jo įkūrimo 1963 m., bet po kelerių metų visos sąsajos su Statyba jau buvo demonstratyviai neigiamos, be abejo neminint, kad LR iškilo ant sutrypto istorinio Vilniaus klubo palaikų. Prasidėjus pasikeitimams klube, pirmais metais tarp Juodai-baltų tvyrojo šiokia tokia sumaištis – dalis iš karto griežtai pasisakė prieš bet kokius, kad ir kompromisinius klubo vardo pakeitimus, didžioji dalis dvejojo ir buvo linkusi palaukti, kas bus toliau – visgi tvyrojo šiokia tokia euforija, iš akistatos su bankrotu, staigiai vėl grįžus tarp grandų. Tačiau antrais metais, Statybai išnykus iš komandos pavadinimo, po neilgų diskusijų buvo prieita prie vieningos, ir akivaizdžiai vienintelės fanams įmanomos pozicijos – klubo istorija ir vardas yra neliečiami. Tada visi klausimai kaip elgtis, ką skanduoti ir pan. Juodai baltiems iškart savaime atkrito.

 

– Kokiu keliu tuo metu pasuko Statybos fanai?

 

V.: Naujasis šeimininkas pradėjo daryti spaudimą Juodai Baltiems – iš pradžių buvo perduodami pageidavimai, o netrukus ir reikalavimai per rungtynes skanduoti laikraščio pavadinimą. Į šiuos norus aišku atsižvelgėm – laikraščio pavadinimą tikrai pradėjom retkarčiais skanduoti, tik, tiesa, pridėdami vieną žodelį iš „b” raidės. Dar tebedirbęs senasis klubo direktorius A. Ližaitis, o ir kalbinti krepšininkai taip pat, apie naujo boso veiksmus kalbėjo sukiodami pirštus prie smilkinio. Vis dėl to atviroje kovoje už savo klubo išlikimą fanai liko vieni.

 

– Gal galite papasakoti apie kryžių, kažkieno išdegintą ant parketo senojoje LR salėje?

 

V.: Kaip tas kryžius atsirado, nežinau. Aišku tik, kad laikraštis pasinaudojo proga į karą įtraukti ir policiją bei pradėjo Juodai baltus tampyti po komisariatus.

 

W.P.: Beje, palyginti visai neseniai visa Lietuvos žiniasklaida trimitavo apie suniokotą istorinį „Žalgirio” stadioną Vilniuje – tą patį, kurį surentė vokiečių belaisviai. Jame savo namų mačus žaidė dabar jau išnykęs klubas „Reo”, kurio savininkai tvirtino esantys Vilniaus „Žalgirio” vardo ir istorijos  oficialūs perėmėjai (po to, kai V.Kastujevas tapo Vilniaus „Žalgirio” savininku, o paskui keleriems metams sėdo į cypę, prasidėjo ilga ir iki šiol nesibaigianti kova dėl Vilniaus „Žalgirio”, į kurį tiesiasi įvairios rankos). Taigi, pirmoji reakcija – ar tik ne „Žalgirio” fanatai prikišo rankas. Juk kažkam palanku suformuoti tokią nuomonę, oficialiai nežarstant tiesioginių kaltinimų. Nesakau, kad tai yra kažkieno sugalvotas viešųjų ryšių juodųjų technologijų triukas, bet negaliu atmesti ir tokios versijos.

 

– Teko girdėti, jog ilgą laiką po jūsų klubo sunaikinimo fanai vis dar  skanduodavo „Statyba”, o to meto „Lietuvos ryto” valdžia samdė rusų urlaganus iš Salininkų, kurie pradėjo skanduoti „Rytas”. Tiesa ar gandai?

 

V.: Prasidėjus nesutarimams su klubo vadovais, iš pradžių buvo panaikinti Juodai Baltų leidimai į fanų sektorių. Tada, aišku, pirkomės bilietus, rinkomės toje pačioje tribūnoje, skanduotės laikraščio adresu darėsi piktesnės. Vieną dieną, suėję į salę fanų sektoriuje aptikome sutupdytą gal 30-40-ties vaikų būrį, juokingomis geltonomis maikėmis su laikraščio logotipais – vėliau paaiškėjo, kad tai iš įvairių mokyklų surinkti 7-9 klasių mokiniai, kuriems buvo prisakyta skanduoti laikraščio pavadinimą. Akivaizdžiai nelabai besigaudantys situacijoje mokinukai buvo mikliai išpirdolinti iš sektoriaus. Tiesą pasakius, vaizdelis buvo gana komiškas – nors aplinkui “tvarką saugojo” policininkai, Juodai Balti infiltravosi įprastinėn tribūnon (bilietuose vietos nebuvo nurodomos) ir subtiliais bei nevisai subtiliais niuksais per keletą minučių išstumė apstulbusius LR “fanatus”. Panaši situacija dar pasikartojo vienose ar dvejose rungtynėse, kol LR “strategai” pakeitė taktiką. Taigi, kitą kartą tribūnoje jau aptikome gausesnį būrį vyresnio jaunimėlio papurtusiais veideliais (kažkas identifikavo porą tipų iš Salininkų – atrodo profkėj buvo matyti ar pan.). Dauguma naujųjų “kaimynų” kalbėjo lyg ir slaviškai, bet gal net daugiau tokiais pakriokimais, panašiai kaip Šarikovas iš M. Bulgakovo „Šuns širdies”. Šitų “fanų” elgesys irgi kardinaliai pasikeitė – jie netgi spėjo pirmi pradėti provokacijas Juodai baltų atžvilgiu, tačiau įėjus į artimesnį kontaktą, policija nebedelsė ir iš karto pradėjo semti konflikto dalyvius, be abejo, vien tik Juodai baltus, gerokai sumažindama ir taip aptirpusį mūsų būrelį. Tos varžybos buvo kaip ir lūžis – arenoje pradėjo girdėtis ir laikraščio pavadinimas. Netrukus Juodai baltų branduolys surengė paskutinį pasitarimą, kuriame konstatuota, kad Statybos nebėra, taigi nebėra ir prasmės eiti į svetimo klubo varžybas. Taip 1997 m. Juodai Baltų judėjimas buvo sustabdytas. Tiesa, dar bent pora sezonų retkarčiais koks senosios Vilniaus krepšinio tradicijos sekėjas sugebėdavo arenoje užvesti „Sta-ty-ba”, bet iš esmės tai jau buvo tik toks beveik mazochistinis būdas paerzinti laikraščio savininką.

 

1538137_10152134470908491_1534416963_o

 

– Iširus Statybai, dalis jūsų fanatų išėjo į Pietų IV, o kita dalis dėjo pamatus geltonai žaliems SU. Turbūt dėl to iki šiol palaikote Vilniaus Žalgirį ir važiuojate į išvykas. Kokia jūsų ideologija? Negi vienam gyvenimui dvi komandos?

 

V.: Visų pirma, reikia atskirti Juodai Baltų judėjimą, gyvavusį iki 1997 m. (bei trumpai atsikūrusį praeito dešimtmečio pradžioje) nuo dabartinio. Senesniais laikais viskas buvo aišku – Juodai Baltas su kito klubo šaliku buvo neįsivaizduojamas, nors sąjungininkus palaikyti per jų mačą buvo normalu. Šiuo metu Statybos palaikymo branduolį sudaro labiau atsipalaidavusi, į ultrų vardą tikrai neketinanti pretenduoti publika – sporto istorijos žinovų ir metalo muzikos entuziastų sekta B6, kitaip dar žinoma kaip „Kūtvėlos”, kurie su pagarba tradicijoms smaginasi palaikydami įvairių sporto šakų istorines Vilniaus komandas. Aišku, yra ir keletas senosios JB kartos dinozaurų, kuriems „Statyba” išliks pirma ir vienintelė meilė.

 

W.P.: Pradėkime nuo to, kad ženklus aktyvių „Statybos” fanatų procentas puikiai prisimena sovietmečio laikus, kuomet SSSR lygose grūmėsi Vilniaus „Žalgiris”, Vilniaus „Statyba”, Kauno „Žalgiris”, Kauno „Granitas” (rankinis), Vilniaus „Kuro aparatūra” (tinklinis), žemesnėse SSSR lygose – Panevėžio „Lietkabelis”, Klaipėdos „Atlantas”. Iš esmės tada sirgdavome (taip, kaip gali sirgti paaugliai prie radijo taškų ar teliko) už visas lietuviškas komandas. Bet Vilniaus „Žalgiris” vilniečiui buvo kažkas tooookio! Nežinau, ar ir Kaune žiūrovai po Kauno „Žalgirio” mačų išsiliedavo į spontaniškas demonstracijas, bet iki šiol apima toks malonus šiurpuliukas, prisiminus tą minią, žingsniuojančią nuo stadiono prie Gedimino pilies ir skanduojančią ne tik „Žal-gi-ris”, bet ir „Lie-tu-va”. 1988 metais tai dar buvo gana drąsu. O tos vėliavos, nupieštos žaliais akvareliniais dažais, paieškos žaliai-baltų marškinių – iki šiol primenu, kad turėjau tokius languotus žaliai-baltus marškinėlius . Tose garsiose  muštynėse dalyvauti neteko, buvau dar vaikas, bet iki šiol prisimenu  laikraščių straipsnius, iš kurių labiausiai įstrigo, kaip du „Spartako” girtutėliai fanai (jei tiksliau – nuopisos padugnės) iki komos suspardė nieko  dėtą moksleivį, berods, Pylimo gatvėje (netoli stoties). Žodžiu, sovietmečiu didysis veiksmas sukosi apie Vilniaus „Žalgirį”, visi, be abejo , sekė ir Kauno  „Žalgirio” batalijas, „Statyba” buvo kiek šešėlyje… Bet tai visada buvo  ta vyrukų šutvė, kuri kabindavosi kur kas galingesniems varžovams į gerkles. Tai buvo brangios komandos, brangios jos ir dabar, nors pasikeitė ir geopolitinė situacija, ir mūsų amžius (dauguma jau senokai peršokę  trisdešimtmetį, keli artėja prie 40 metų, o jauniausiems – po 25-26 metus, kas turbūt irgi nėra labai jaunas amžius), tad ir supratimas, ką mes  palaikome, yra šiek tiek kitoks nei ultrų. Dauguma mūsų tikrai nepretenduoja į ultrų vardą, palaikome komandas, kurios turi  savo istoriją,  turi savo šaknis, savo identitetą.

 

– Kokius santykius palaikote su kitomis grupuotėmis, tame tarpe ir Vilniaus?

 

V.: Šiuo metu kažkokių rimtesnių kontaktų kaip ir nėra. Nors buvo mūsų varžybose šmėkštelėję ir Sakalų ar LR šalikai, matyt apuostyti situaciją. Apsilanko ir vienas kitas Žaliai Baltas mūsų balkone, bet tai daugiau asmeninės iniciatyvos, menant senus laikus kai judėjimai bendravo tikrai artimai. O JB požiūris į Vilniaus Žalgirį visada buvo draugiškas. Žiemą fulės sezonas kaip žinia nevyksta, utroms nėr kas veikt, tai 1993-1996 m. Pietų IV atstovų į Statybos išvykas kartais vykdavo procentaliai tiek pat kiek ir Juodai Baltų. Bendravimas su Pietų IV neabejotinai padėjo formuotis pačiam Juodai baltų judėjimui, nors gudrusis Storas jau tada sugebėjo pervilioti kelis JB į savo stovyklą. Beje, vienas iš dabartinio VMFD Žalgiris įkūrėjų ir gelbėtojų, aktyvaus sirgaliaus karjerą pradėjo būtent Statybos tribūnoje.

 

– Kokios jūsų klubo, fanų tribūnos perspektyvos ir viltys?

 

V.: Viltys tokios atsargiai optimistiškos, toli nežiūrim. Tikimės, kad klubas vėl neišnyks iš krepšinio žemėlapio, o gal net sustiprins savo pozicijas. Čia viskas banaliai remiasi į pinigus. Aikštelėje man asmeniškai norisi matyti tą senąją Statybos dvasią, kai neturėdama išskirtinių žaidėjų Statyba kaudavosi kaip tikra Komanda ir nugalėdavo objektyviai stipresnius priešininkus. Reikia pasidžiaugti, kad pastaruosius porą sezonų vaizdas aikštelėje tikrai buvo neblogas. O tribūnoj tikimės sulaukti ne tik sugrįžtančių senųjų fanų, bet ir šviežesnio kraujo. Smagu būtų kada ateityje išvysti ir Juodai Baltas vėliavas su ultrų ženklais, bet čia jau užduotis tolimesnei ateičiai, jaunimui.

 

W.P.: Be abejo, Jono Vainausko šmėkštelėjimas su savo vizija apie trijų klubų – Marčiulionio akademijos, MRU-Perlo ir „Statybos” – sujungimą į vieną, nuteikė ne ypač maloniai. Dauguma laikosi tokios nuomonės – jau geriau RKL, nei Jonas Vainauskas. Prieš pat sezono pabaigą  Jonelis, nieko nepešęs klubų susijungimo reikale, atsidūrė Alytuje, matyt tikėjosi pasišildyti „Dzūkijos” triumfo spinduliuose, cha cha!  Dėl ateities niekas nėra tikras, nesame tikri ir mes  štai, skaitau, kad A.Guoga mes pinigus  Prienams, bet komanda vadinsis jo lažybų kontoros vardu. Žiauriai nervina tas bukaprotiškas marketingo suvokimas, užkergti komandoms savo įmonių vardus. Ar galite įsivaizduoti ne Kauno „Žalgirį”, o Kauno „Macao”?

 

– Ar buvo tarp Kauno ir Vilniaus neapykanta dar neiširus „Statybai”? O gal tikra priešprieša prasidėjo tik atsiradus „Lietuvos rytui”?

 

V.: Nežinau kaip dar anksčiau, bet 1990-1996 m. tarp Kauno Žalgirio ir Vilniaus Statybos fanų santykiai sakyčiau netgi buvo draugiški. Tik berods 1995 m. kiek atšalo po vieno incidento Vilniuje. Po to viskas lygtais buvo ir užglaistyta. Gal mūsų santykiams įtakos turėjo ir tai, jog Žalgirio neigiamos emocijos tada buvo sukoncentruotos į Atletą, iš kurio vėliau estafetę kaip kitas rimčiausias varžovas perėmė LR.

 

– Po ilgos pertraukos grįžote į fansceną, turbūt teko aplankyti nemažai NKL miestelių. Kokie išvykų įspūdžiai išliko?

 

V.: Įspūdžiai neblogi, žmonės palyginti gausiai renkasi, gana aktyviai palaiko savo komandas. Jei būdavo kokia organizuota fanų grupė, stengdavomės persimesti keliais žodžiais, pavyzdžiui užsiminti apie garsinių sirenų naudojimo fanscenoje neprestižiškumą. Apskritai NKL gal net smagiau žiūrėti nei tą pačią LKL – aikštelėje daugiau entuziazmo, kovos, bet kurių komandų susitikime nugalėtojas nenuspėjamas.

 

W.P.:  Dar keli tokie šūdini LKL sezonai – ir NKL išsiverš į priekį. Na, žinoma, LKL gelbsti dviejų top komandų dvikovos, bet visa kita… Jau vien pagal žiūrovų skaičių tikrai ne viena, ne dvi ir ne trys NKL komandos galėtų pasivaržyti su LKL vidutiniokais. O jau pačių varžybų intriga… Taip, kartais tenka pavažinėti, žinoma, ne taip dažnai, nes, kaip minėjau, nemaža dalis mūsų yra gana brandaus amžiaus, yra šeimos, darbai, darbai savaitgaliais, buitis etc… Vis tik nesame visiškai apkerpėję ir kartais išsiruošiam į „Statyba fanatikai On Tour”. Per du sezonus esame patriukšmavę ir gurkštelėję Jonavoje (berods, tris kartus), Molėtuose, Garliavoje (beje, čia vykusiame NKL finalo ketverte pusfinalyje žaidėme su “saboniukais”, labai tikėjomės, jog išvysime nors vieną GWB, „Green Death” ar „Green Legion” vėliavą, deja… Tiesa, praėjusį sezoną nuotraukose mačiau, kad namų mačuose jau plazdena GWB vėliavos), Plungėje, Mažeikiuose. Kitą sezoną (jei jis bus, o tikėkimės, kad bus) tiesim naujus maršrutus, prisiminsi senus.  Beje, labai patiko Garliavos ir Molėtų naujosios multifunkcinės arenos, ką jau čia bepridursi – laža Vilniui, kad iki šiol neturi tokio nedidelio, bet jaukaus angaro. Dabar gi – arba daugiatūkstantinės arenos, arba tokios kišenės kaip „Impuls”, kur žaidžia „Statyba”.

 

– Kuris miestelis priešiškiausias? Gal turėjote kokių incidentų?

 

V.: Aš tai didelio skirtumo nepastebėjau nei tarp Plungės, Jonavos ar Molėtų publikos. Šiaip Lietuvos provincijoj žmonės iš tikrųjų draugiški. Nors iš pradžių atvykėlius sutinka gana priešiškai, tačiau pradėjus bendrauti agresija dingsta, pradeda ir gėrimus statyt, ir nakvynę siūlyt. Buvo, kad net savo mėgiamos muzikos CD iš namų paklausyt nešė. Žodžiu rimtesnių incidentų kol kas nepasitaikė.

 

W.P.: Kiekviena išvyka yra didesnis ar mažesnis nuotykis, kurie neretai dokumentuojami ir nugula www.b6.lt archyve. Kaip išbandymui labai rekomenduoju Mažeikius. Tai iš tikrųjų yra… gana keistas miestas, pilnas kontrastų: švilpiantys naujutėlaičiai mersai, akis sprogdinančios kainos ir NKL čempionais tapusi komanda, žaidžianti aptriušusioje salėje. Tame 600 žmonių katile turbūt pirmą kartą per dvejus metus pagavau save galvojant, kad be sugūrintų nosių šį kartą nebus apsieita. Kai kuriems piliečiams tiesiog lįste lindo mužiko sindromas. Patiems “Mažeikių” fanams pagarba, tikrai audringai palaikė savo komandą. Dar labiau šie nustebino NKL finale, kur ant menčių paguldė savo varžovus, favoritais laikytus “Dzūkijos” krepšininkus. Palaikymas buvo tiesiog stulbinantis.