04-30 Kauno „Žalgiris“ – Vilniaus „Lietuvos rytas“ (88:73)

Sezono finiše kaip įprasta laukė kova dėl stipriausiųjų titulo Lietuvoje. Šią finalo seriją, lyginant su praėjusiomis, galima apibūdinti kaip nuobodžią. Bent jau aikštelėje ji tokia ir buvo. Sostinės klubas trečius metus iš eilės beviltiškai nusileido žaliai baltiems. Titulas džiaugsmo tribūnai atnešė, bet ne tiek, kiek jo būdavo po titulo susigrąžinimo. Visgi išlaukta šventė yra tikriausia. Priešingai negu aikštelėje, už jos ribų vyko daug įdomesnė kova. Incidentų, pirotechnikos, vaizdinio palaikymo elementų, administracinių nuobaudų ir kitų intrigų čia netrūko. Dalinamės žaliai baltų įspūdžiais iš 2013-ųjų LKL finalo serijos.

 

Pirmosios rungtynės Kaune buvo šansas žalgiriečiams atkeršyti už mistinį pralaimėjimą savo aikštelėje trimis taškais. Nespėjusios ataušti šnekos dėl galimai nupirktų paskutinių reguliaraus sezono rungtynių, atsiliepia arenos lankomumui. Žmonės vangiai renkasi į tribūnas, tačiau į aktyviausiųjų 319 sektorių susirenka standartinis šio sezono žaliai baltų skaičius (80-90). Neišgirdę svarių įrodymų, savo komandos nenuteisiame.

 

Žalgiris kraunasi pranašumą ir ima triuškinti vilniečius. Sektorius jau pirmoje rungtynių pusėje dainuoja pergalę pranašaujančias dainas. Palaikymo lygis iki ilgosios pertraukos pagirtinas. Tik po jos garsas ir užsivedimas slopsta. Fanatikų gerklės atsigauna tik ketvirtajame kėlinyje. Esant taip toli nuo aikštelės, žinant lietuviškos publikos įpročius ir Žaliosios mirties principinį nenorą keistis, išlaikyti vienodą tempą rungtynių metu mums lieka nelengva užduotis. Komanda žengia pirmą žingsnį tikslo link, priešus sutriuškindama 15 taškų skirtumu.