04-09 Prienų „Prienai“ – Kauno „Žalgiris“ (67:77)

Savaitės pradžioje užsukome į Prienus – tai trumpiausio atstumo išvyka iš visų. Kartu su Green Legion surenkame beveik pilną didelį autobusą. Pigiausia ir trumpiausia išvyka nepritraukia tiek interesų kiek buvo tikėtasi. Gaila, nes į Prienus nusivežti triženklį skaičių žmonių būtų buvęs tribūnos progreso rodiklis ir tai pademonstruoti šis miestelis tinka labiausiai. Į Prienus šį sezoną važiuojame ramesnėmis nuotaikomis (juk jau daugelis darbus turi, į paskaitas vaikšto), negu būdavo seniau, kai vietinius šiurpindavome eisenomis su kirviais ir pjūklais, o prisigerti per į priekį nuvažiuoti trunkančias 20 minučių, suspėdavome dar neišvažiavę iš Kauno. Nesikraupinkit dorovės ir cenzūros sergėtojai, mes juk juokaujam. Gal.

prienai_zalgiris2013_3

Garliavoje prigriebiame vieną VIP’ą ir už kelių posūkių atsiduriame kelyje į Prienus. Autobuse lyg ir niekas nesiaučia, tik šnekučiuojasi ar lengvai kilnoja alaus butelaičius. Padarome trumpą sustojimą, kurio metu vietinis treningas paprašo vairuotojo pavežti iki Prienų, bet šis jam atsako. Be ceremonijų atvykstame prie arenos ir besikeikdami įveikiame ją supančius mėšlynus (purvo balas – red. past.). Prieniškiai areną pasistatyti gudrūs, tačiau nusitiesti padoraus privažiavimo – ne. Šį kartą be problemų patenkame į vidų, užsiimame vietas tribūnoje ir pradedame fanatėlinti. Su mačo startu išmetame neblogą kiekį konfeti. Tai buvo simbolinis prieš metus čia įvykusių įvykių paminėjimas.

 

***

Praeitame sezone per vieną savaitę turėjome dvi išvykas į Prienus. Per pirmą iš jų, rungtynių metu vienas GWB narys mestelėjo virš savęs saują konfeti. Apsauginiai parodė savo intelektą ir jį išvijo iš aikštelės (nepaisant to, jog namų komandos fanai dar prieš tai panaudojo konfeti). Paskui boysą, situacijos aiškintis suskubo likę nariai, ko pasekoje žaliai balti nebebuvo įleisti į salę, todėl Žalgiris patyrė pralaimėjimą. Iškviesta policija neturėjo ko pripaišyti, o kauniečiai komandą palaikė degindami dūmšaškes ir dainuodami dainas koridoriuje. Laukėme antros išvykos į Prienus.

prienai_zalgiris2013_2

Į ją nuvyko gausesnis būrys kauniečių. Kaip ir buvo tikėtasi, apsaugos vadas vengė mus įleisti į rungtynes. Vienas iš GWB narių ėmė aiškintis absurdišką situaciją ir fiksuoti pokalbį su vaizdo kamera. Nieko nepešus, apsauginis iškvietė policiją, kuri įstatymų nepažeidusį fanatą išvežė į komisariatą, kurio areštinėje jis praleido dvi valandas. Likusius fanatus netrukus suleido vidun, todėl Žalgiris atsirevanšavo. Manoma, jog tokiu būdu apsaugos vadas, kooperuodamasis su draugais policininkais (tokie jie iš tikrųjų buvo) siekė atsigriebti už praėjusias rungtynes. Vėliau Prienuose vyko teismas, tiksliau net du jo posėdžiai. Bylą dėl pasipriešinimo sulaikant pareigūnams ir pareigūnų garbės ir orumo įžeidimo (ko po teisybei nebuvo) kaunietis laimėjo be advokato, suvartydamas net Prienų VPK gynėją. Nors ir tiesa triumfavo, policija apskundė teismo nuosprendį ir bylos nagrinėjimas buvo perkeltas į Kauną. Čia žaliai balti antrą kartą triumfavo prieš agurkus, kuo istorija ir baigėsi. Verta paminėti ir tai, jog teismo metu pareigūnai, apsauginiai ir jų vadas davė melagingus parodymus, o jie buvo skirtingi ir nesutapo, tad teisėjams abejonių nebeliko.

 

Po šių įvykių buvo pastebėta, jog pasikeitė Prienų arenos apsauga, o ne taip jau ir senai internete mirgėjo naujiena apie pareigūnų iš Prienų VPK sulaikymą už pareigų neatlikimą, vagystes ir pan. Neturime duomenų ar tai buvo tie patys menkystos, tačiau prielaidą darome. Po metų GWB grįžo į Prienų areną, o taip pat į ją pirmą kartą pateko ir teisiamųjų suole sėdėjęs boysas. Simboliškai rungtynių pradžioje buvo išmestas konfeti, o rungtynių metu iškeltas baneris “Fanų kriminalizavimui – ne!”. Juo taip pat išreiškiame solidarumą Lietuvos futbolo stadionuose pasiūlymų “prasimankštinti” iš policijos pareigūnų sulaukiantiems fanams. A.C.A.B.

 

Grįžtant prie šio susitikimo palaikymo apžvalgos, galime paminėti, kad kauniečių tribūna atrodė gyvai ir gausiai, bet tik vietomis skambėdavo taip kaip gali. Šiek tiek trūko užsivedimo. Viso mačo metu tribūnoje plazdėjo vėliavos. Palaikymo sąlygos buvo įdomios tuo, jog mums palankiau dainuoti būdavo per šeimininkų atakas, nes prieniškiai, galima sakyti, jokio palaikymo nekūrė. Nebent per žalgiriečių atakas garsiai baubė ir švilpė. Bet ar tai palaikymas? Taip, veikiau pižonizmas. Ir dar, Prienuose mūsų tribūna buvo per pusantro metro nuo žalgiriečių suolelio, tad buvo malonu juos palaikyti šalia ir matyti jų reakcijas kai uždainuodavome energingai. Dėl to buvo tikėtasi, kad po pergalės žaidėjai prieis ir bent rankas paspaus, bet turbūt užsisvajojome, jog čia Serbija ar Vilniaus „Žalgiris“. Žaidėjai du kartus paklapsėjo rankutėmis ir nuleidę galvas, lyg mūsų nebūtų, išskubėjo į rūbinę. Ką padarysi, mes prie to tikriausiai jau pripratę…